KAUNO TVIRTOVĖ

Rusijos imperijos Kauno tvirtovės istorija prasideda XVIII amžiuje, po trečiojo Lenkijos–Lietuvos valstybės padalinimo, kuomet Rusijos imperija pradėjo tvirtintis užimtoje teritorijoje. Pirminis 1796 m. de Witte‘s parengtas Kauno įtvirtinimų projektas liko neįgyvendintas. Po 1877 – 1878 m. Rusijos – Turkijos karo, kai Vokietijos diplomatijos įsikišimas atėmė iš Rusijos nemažus laimėjimus Turkijos sąskaita, susikomplikavo Rusijos – Vokietijos santykiai. Rusija atnaujino tvirtovių statybą vakarinio pasienio gynybai nuo potencialios Vokietijos invazijos iš vakarų pusės. 1879 m. liepos 7 d. Rusijos imperatorius Aleksandras II patvirtino karinės vadovybės pasiūlymą statyti tvirtovę Kaune.

Tvirtovės generaliniame plane buvo numatyta miestą apjuosti septynių fortų ir devynių tarpinių baterijų žiedu, įrengti centrinius gynybinius įtvirtinimus, nutiesti kelius, kairiajame Nemuno krante pastatyti karinę geležinkelio stotį, dirbtuves, maisto bei amunicijos sandėlius ir kita. Tvirtovės fortai ir artilerijos baterijos buvo statomi miesto prieigose apylygiais atstumais (kas 2–2,5 km) beveik taisyklingu ovalu. Kasmet prie gynybinių įtvirtinimų statybos dirbo apie 4 000 darbininkų.

Žemutinių Šančių ir Panemunės priemiesčiuose ir kitose miesto vietose buvo pastatyta dideli kareivinių miesteliai bei įvairūs kariniai sandėliai. Naujai suplanuotoje miesto dalyje – Naujamiestyje pastatyti nauji vadavietės statiniai: komendanto rūmai, štabas, žandarų ir inžinerinė valdybos, intendantūra, telegrafo, telefono ir radijo stotys ir Įgulos soboras. Gynybiniai įrengimai ir kitų statinių visuma išsidėstė keletą kartų didesnėje teritorijoje negu pats miestas. Tvirtovės teritorijoje buvo pastatyta apie 200 mūrinių ir 250 medinių karinės paskirties statinių. Tvirtovės statybai išleista 11 mln. Rusijos rublių.

XIX amžiaus pabaigoje, užbaigus tvirtovės statybą, buvo suformuotas naujasis Kaunas, kaip karinės tvirtovės miestas. Kauno tvirtovė buvo nepriklausoma, uždara karinė sistema, apsupta grėsmingais gynybiniais statiniais buvo viena stipriausių ir moderniausių carinės Rusijos tvirtovių. Tačiau karo technika vystėsi sparčiau negu vyko tvirtovės statyba. Tik ką pastatytą tvirtovę reikėjo modernizuoti. Siekiant sustiprinti tvirtovės gynybą iš šiaurės vakarų pusės buvo pastatytas VIII fortas, o vėliau ir betoninės konstrukcijos IX fortas.

1912 m. buvo patvirtintas naujas tvirtovės išplėtimo ir perstatymo planas, pagal kurį buvo numatyta pastatyti dar 12 naujų fortų, 9 atramos punktus, naujus įtvirtinimų pylimus, aerodromą, angarus, sandėlius, slėptuves ir dalinai atnaujinti egzistuojančius fortus.Naujasis gynybinis žiedas turėjo apjuosti visą miestą kartu su senaisiais gynybiniais įtvirtinimais. Kauno tvirtovės užimamas plotas nuo 25 km2, turėjo išaugti iki 65 km2, o fortų skaičius nuo 8 pirmajame fortų žiede padidėti iki 21 abiejuose fortų žieduose.

Prasidėjus Pirmajam pasauliam karui ir priartėjus frontui, tvirtovės tvirtinimo ir išplėtimo darbai buvo sustabdyti. Karo metu Kauno tvirtovėje buvo apie 90 000 karių įgula, gausiai aprūpinta artilerija ir karo reikmenimis. Kauno tvirtovės puolimui vadovavęs vokiečių generolas Karl von Litzmann atakai pasirinko ruožą tarp Nemuno ir Jiesios upelio, nes čia stovėjo trys seniausi mūriniai fortai. Tvirtovės šturmui buvo atgabentos galingos 420 mm kalibro patrankos. Atskiri tvirtovės daliniai atkakliai grūmėsi su Kaizerio armija, tačiau po 11 parų trukusio šturmo, įtvirtinimų žiedas buvo pralaužtas. 1915 m. rugpjūčio 18 d. kaizerinė kariuomenė perėjo Nemuną ir užėmė Kauną. Tvirtovės šturmo metu žuvo virš 4 000 gynėjų ir 4 343 vokiečių kariai. Į vokiečių nelaisvę pateko 20 000 karių, 1 358 įvairūs pabūklai ir daugybė kitų tvirtovės atsargų, skirtų ilgalaikei gynybai apsuptyje.

Po karo dalis fortų statinių ir tvorų bei kitų gynybinių statinių buvo išardyta, bet daugelis jų panaudota kariuomenės ir miesto reikmėms. Septintame forte buvo įrengtas Centrinis archyvas, šeštame forte įkurtas karinis kalėjimas, Pirmame ir devintame fortuose įkurti sunkiųjų darbų kalėjimo skyriai. Kareivinių miesteliai ir štabo pastatai išlaikė senąją paskirtį – čia buvo dislokuota Lietuvos kariuomenės vadovybė ir kariniai dalinai, veikė artilerijos ir aviacijos dirbtuvės.

Antrojo pasaulinio karo metu Kauno tvirtovė gynybiniams tikslams nebuvo naudojama. Šeštas, septintas ir devintas fortai buvo paversti koncentracijos stovyklomis. Juose buvo kalinta ir nužudyta tūkstančiai karo belaisvių ir civilių gyventojų. Po karo šalia devinto forto pastatytas monumentas holokausto aukoms.

Pokario metais Sovietinė armija naudojosi penkiais tvirtovės fortais, tačiau jie daugiausiai buvo naudojami kaip sandėliai. Sovietinės armijos kariai įsikūrė buvusiuose Kauno tvirtovės kariniuose miesteliuose. Senieji karinės tvirtovės pastatai nebuvo saugojami, jie buvo perstatomi ir griaunami arba vietoje jų pastatyta stambūs mažaverčiai pastatai. Išvedus sovietų armiją, karinės bazės fortuose buvo likviduotos. Plečiantis miestui, keletas fortų atsidūrė miesto teritorijoje – jie tapo apsupti gyvenamųjų pastatų, o miesto gatvės nusidriekė išilgai tvirtovės gynybinių griovių.

Kauno tvirtovės istorija buvo mažai tyrinėjama. Tiek Lietuvos Respublikai tiek Sovietų Sąjungai tai buvo svetimas paveldas. Ir šiais laikais Kauno tvirtovės vertė yra ginčytina. Daugeliui žmonių šie statiniai asocijuojasi su okupacine kariuomene ir neverti tyrinėjimo bei išsaugojimo. Nežiūrint to, kad nuo Pirmojo pasaulinio karo Kauno tvirtovės statinių kompleksas buvo netinkamai naudojamas ir griaunamas, jis iki šiol išsaugojo didelę istorinę, architektūrinę ir urbanistinę reikšmę bei rekreacinį potencialą.